Vandens stygius – įkvėpimas filmų kūrėjams: ką daryti, kad tai nevirstų tikrove

Gyvendami vandens ištekliais gausiame krašte retai susimąstome apie šio turto gyvybišką svarbą gamtai ir mūsų organizmui. Tačiau apie tai, kas gali nutikti, kai vandens ima trūkti arba jis yra užteršiamas, neretai primena kino kūrėjai. Susipažinkite su keliais vaidybiniais filmais, kurie gali padėti geriau suvokti vandens reikšmę bei ką galime padaryti, kad kino scenarijai neįvyktų ar nepasikartotų.

Vienas iš šiuo metu populiarių filmų, kuriuose vanduo – ar, tiksliau, jo trūkumas – vaidina esminę rolę, yra „Kopa“ (angl. „Dune“). 2021 metais pasirodžiusios pirmosios „Kopos“ dalies, o šiemet ir antrosios veiksmas vyksta atšiaurioje Arakio dykumų planetoje. Joje vietinė fremenų tauta gyvena itin didelio vandens trūkumo sąlygomis, todėl vandens tausojimas – neatsiejama kiekvienos dienos dalis. Vanduo yra tapęs net fremenų religijos garbinimo objektu. Tuo metu turtingieji planetos kolonistai savo prabangą vaizduoja ne auksu, o nesaikingu vandens vartojimu.  

„Pašėlęs Maksas: įtūžio kelias“ (angl. „Mad Max: Fury Road“) – dar vienas filmas, kuriame vanduo yra retas itin vertingas išteklius. Šiame 2015 metų postapokaliptiniame filme pasaulį kamuoja sausra, o nedideli likę vandens ištekliai yra sutelkti engėjo Nemirtingojo Džo rankose. Valdydamas vandenį jis įgauna visišką galią ir viršenybę prieš kitus gyventojus.  

Kaip riboti vandens ištekliai gali tapti korupcijos ir manipuliacijos šaltiniu, rodoma netgi animaciniuose filmuose. Pavyzdžiui, 2011 metų filme „Rango“ pagrindinis veikėjas įsidarbina šerifu dykumos kaimelyje, kuriame paslaptingai vandens atsiranda tik trečiadieniais. Filmo gale paaiškėja, kad kaimelio meras manipuliavo vieninteliu vandens tiekimo į kaimelį vamzdžiu, taip tikėdamasis pigiau supirkti esą išdžiūvusią kaimelio žemę. 

Filmuose neretai vaizduojami ir tikrais faktais paremti su vandens ištekliais susiję įvykiai. Pavyzdžiui, 2000 metų juostoje „Erina Brokovič“ (angl. „Erin Brokovich“) pasakojama Kalifornijos valstijoje, Hinklio miestelyje nutikusi liūdna istorija. Viena įmonė į netoliese esančius tvenkinius, išleisdavo nuotekas su itin pavojingo šešiavalenčio chromo priemaišomis, kurios prasiskverbdavo į vietos vandens telkinius. Šis toksiškas teršalas pateko ir į geriamąjį vandenį, kurį vartojo miestelio gyventojai. Neilgai trukus, žmones ėmė kankinti stiprūs sveikatos negalavimai.

Arčiau tikrovės nei galvojame

Pasak „Lidl Lietuva“ tvarumo vadovės Monikos Urbelytės, su vandens trūkumu ar jo tarša susijusios problemos yra žymiai arčiau mūsų nei dažnai atrodo.

„Nors 70 proc. mūsų planetos paviršiaus sudaro vanduo, tačiau vos 3 proc. jo yra gėlo vandens ištekliai. Du trečdaliai šio gėlo vandens yra sukaupti ledynuose ir sniegynuose, tad nuolat augantiems žmonių geriamojo vandens poreikiams lieka itin nedaug vandens atsargų. Negana to, šios atsargos nėra tolygiai pasiskirsčiusios po pasaulį, tad nors mes Lietuvoje galime džiaugtis gausiais kokybiško geriamojo vandens ištekliais, kitose Žemės vietose vandens stygius jau primena postapokaliptinių filmų scenarijus“, – sako M. Urbelytė.

Vienam bananui – 160 litrų vandens

Prie vandens stygiaus prisideda ne tik šylantis klimatas, bet ir augantis populiacijos kiekis. Mums vandens reikia ne tik gyvybei palaikyti, daugybei mūsų produktų pagaminti yra sunaudojami dideli vandens kiekiai. Be to – neretai jie yra gaminami ir tose šalyse, kurios pasižymi ir taip negausiais vandens ištekliais.

„Pavyzdžiui, kad pavyktų užauginti vieną bananą, reikia net 160 litrų vandens, o kilogramui medvilnės – 10 tūkst. litrų vandens. Todėl norint saugoti mūsų planetą, net ir gyvenant Lietuvoje, yra itin svarbu rinktis tokius produktus, kurių gamybos procesui buvo tausojamas vanduo“, – pažymi M. Urbelytė.

Vandens tausojimą žymi specialūs ženklai

Atpažinti produktus, kurie yra pagaminti ar užauginti tausojant vandenį, galima atkreipus dėmesį į prekybininko politiką ar sertifikatus, kuriais žymima produkcija.

„Pavyzdžiui, „Lidl“ iki 2026 metų vasario užtikrins, kad mažmeninė prekyba vaisiais ir daržovėmis iš vandens stygių patiriančių šalių, kaip Ispanija, Italija, Egiptas, Čilė ir t.t., būtų 100 proc. sertifikuota pagal pripažintus tarptautinius vandens apsaugos standartus, kurie skatins gamintojus atsakingiau naudotis vandens resursais. Taip pat jau šiuo metu mūsų lentynose galima rasti ir tvariau užaugintos sąžiningos prekybos „Fairtrade“ ženklu pažymėtų prekių, tarp jų – ir bananų“, – pasakoja M. Urbelytė.

Be to,  „Lidl“ reikalauja šviežių vaisių ir daržovių tiekėjų dalyvauti „GlobalG.A.P“ sertifikavimo programoje, kurios metu tikrinama, ar produktų auginimas nekelia rizikos vandens prieinamumui.

„Taip pat reikalaujame ūkininkų, kad veikliųjų medžiagų likučiai neviršytų trečdalio didžiausios teisiškai leistinos likučių koncentracijos. Tokiu būdu užtikriname, kad į aplinką patektų mažesnis pesticidų kiekis ir taip būtų mažiau teršiami gėlo vandens ištekliai“, – sako M. Urbelytė.

Ji prideda, kad ieškant tekstilės gaminių, kuriems buvo sunaudota mažiau vandens, verta atkreipti dėmesį į „Cotton Made in Africa (CMiA) standartą. Pagal jį medvilnę auginti galima tik laistant ją lietaus vandeniu. Taip pat, prideda M. Urbelytė, tvaresnį vandens vartojimą liudija ir tekstilei taikomas „Global Organic Textile Standard“ (GOTS) sertifikatas. Gamintojai, norėdami gauti šį sertifikatą, turi išsikelti tikslus dėl vandens sąnaudų mažinimo.

„Atsakingai patys vartodami vandenį ir rinkdamiesi tvariau pagamintus bei užaugintus produktus galime visi kartu bendromis pastangomis pasiekti, kad filmo kūrėjų vaizduotės vaisiai teliktų kino ekranuose“, – pažymi M. Urbelytė.